Visą vasarą rūpinotės veja, ją laistėte, tręšėte, pjovėte, saugojote nuo piktžolių ir kenkėjų, o atėjus rudeniui nutarėte, kad nieko daugiau daryti nebereikia? Ekspertai sako, kad taip manyti klaidinga, ir paaiškina, kokie darbai yra būtini rudenį, kad veja sėkmingai peržiemotų ir sulauktų pavasario.
KAIP ATSIKRATYTI NERIMO IR PRADĖTI GYVENTI. Laiko patikrinti būdai įveikti nerimą
„Rudenį nevalia palikti vejos likimo valiai, galvojant, kad vis tiek žiema yra jos „miego“ metas, tad ir rūpintis niekuo nereikia. Rudenį tinkamai paruošta veja bus atsparesnė, geriau peržiemos, lengviau ir greičiau atžels pavasarį“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas.
Būtina nupjauti ir patręšti
Vienas iš svarbių rudens darbų yra savalaikis vejos nupjovimas prieš žiemą. Žolę nupjauti būtina, nes palikta per aukšta ji gali išgulti, iššusti ir tuomet kyla sniego pelėsio grėsmė.
„Rudenį paskutinį kartą pjaunant veją reikėtų pasirinkti didesnį pjovimo aukštį nei vasarą, palikti veją 4-5 cm aukščio. Per žemai nupjauta veja gali nespėti pakankamai atželti, nusilpsta jos šaknys, tokia veja bus mažiau atspari neprognozuojamoms žiemos oro sąlygoms. Geriausiai peržiemoja po paskutinio pjovimo atželti suspėjusios vejos, kurių aukštis prieš žiemą yra 5–10 cm ir ant jų nėra prikritusių medžių lapų“, – sako „Husqvarna“ sodo technikos ekspertas Simas Bairašauskas.
Pievinio tipo parko žolynų ir žydinčių pievelių žolės žiemojimui gali būti paliekamos ne aukštesnės kaip 12–15 cm aukščio, nuo jų taip pat turi būti kruopščiai nugrėbti nukritę lapai.
Labai svarbu, kad rudeninio pjovimo metu vejapjovės peiliai būtų aštrūs. Atšipę peiliai žolės lapų ir stiebelių galus suplėšo, todėl jie paruduoja, o visa veja tampa lyg apdžiūvusi. Vasarą ši problema tik gadina žolyno bendrą vaizdą, bet žolė greitai atauga, tačiau rudenį jos augimas jau būna sulėtėjęs, tad pakenkta žolė tokia ir lieka, padidėja grybinių ligų grėsmė.
Doc. dr. E. Klimas primena, kad spalio mėnesį veją prieš žiemą galima patręšti lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Rudeninio tręšimo tikslas yra užtikrinti žolių šaknų zonoje pakankamą kalio ir fosforo jonų koncentraciją. Šie maistiniai elementai turi įtakos vejos žolių šaknų vystymuisi ir cukraus koncentracijai jose. Nuo augalų šaknyse sukaupto cukraus kiekio priklauso jų atsparumas sausrai, šalčiui ir kitoms žiemiškos aplinkos sąlygoms. Rudenį patręšta veja geriau žiemoja, o pavasarį – greičiau ir geriau atželia.
„Tręšti veją geriausia prieš tai pašalinus vejos veltinį, jei toks yra, nugrėbus nukritusius medžių lapus. Anksčiau nei spalio viduryje vejos tręšti nereikėtų, nes ilgėjant rudenims dėl palyginti šiltų orų veja dar vegetuoja, gali iš karto pasisavinti trąšas ir sparčiau paaugti, o to prieš žiemą nereikia. Pernelyg vėlyvas tręšimas taip pat neduos naudos, nes orams staiga atšalus trąšos gali nespėti ištirpti ir pasiekti aktyvios šaknų zonos“, – aiškina ekspertas.
Pasak dr. E. Klimo, rudeniniam tręšimui azoto nereikia, nes jis skatina žaliosios masės augimą. Tręšiant rudenį vidutinio turtingumo, maždaug 150 mg kg-1 judriojo kalio ir judriojo fosforo turinčiame, dirvožemyje augančią veją, kompleksinių trąšų norma yra 3 kg arui.
Atsikratome veltinio ir samanų
Nors vejos skarifikavimas ar aeravimas dažniausiai siejamas su pavasariu, vis dėlto tam tikrais atvejais jį rekomenduojama atlikti ir rudenį. Vienas tokių – tankus veltinis vejoje.
„Veltinis susidaro vejoje kaupiantis nebegyvoms žolių dalims. Jis ypač tikėtinas, jei veja nebuvo aeruota ir skarifikuota pavasarį arba keletą metų iš eilės. Jeigu praskyrę veją matote gelsvos ar rusvos sausos žolės sluoksnį, vadinasi, veltinis jūsų vejoje yra ir jį reikia pašalinti nelaukiant pavasario. To nepadarius apsunkinamas žolės šaknų kvėpavimas, oro cirkuliacija, atsiranda palankesnė terpė vystytis sniego pelėsiui“, – pasakoja S. Bairašauskas.
Jei vejos plotas yra didelis, o veltinis gana storas, tuomet optimaliausias būdas jam pašalinti yra skarifikuojant arba aeruojant specialia įranga. Jei veltinio nedaug, taip pat nedidelis ir vejos plotas, pakanka veją „iššukuoti“ naudojant grėblį. Nepaisant pasirinkot įrankio, atlikti šį darbą bus paprasčiau tuomet, kai veja ir dirvos paviršius yra sausi.
Ruduo yra tinkamas metas kovoti ir su ganėtinai dažna vejų problema – samanomis. Samanas efektyviausiai naikina geležies sulfato preparatai. Jei samanų vejoje buvo daug, po jų naikinimo cheminėmis priemonėmis liekanas pravartu pašalinti vertikaliu aeratoriumi.
Visgi dr. E. Klimas atkreipia dėmesį, kad net ir sykį išnaikinus samanas jos gali vėl atsirasti, nes tai lemia dirvos užmirkimas, nuolatinis pavėsis, maisto medžiagų trūkumas žolėms, per žemas vejos pjovimas ar per storas jos veltinio sluoksnis. Esminis samanų problemos vejose sprendimas galimas tik kvalifikuotai įvertinus ir pašalinus jų atsiradimo priežastis. To nepadarius, lieka nesibaigianti kova su „vėjo malūnais“.
Vegetacijos pabaigoje po paskutinio nupjovimo aukščiausio lygio dekoratyvinės ir sportinės vejos periodiškai nupurškiamos biologiniu stimuliatoriumi Ferbanat L., fundazolu arba benlatu, kurie profilaktiškai saugo žoles nuo pašaknio ligų. Tokie purškimai gali būti atliekami maždaug kas dvejus metus.
Nepamiršti pasirūpinti technika
Rudenį dėmesio reikia ne tik vejai, bet ir jos priežiūros technikai. Pasak „Husqvarna“ sodo technikos eksperto S. Bairašausko, svarbiausias darbas – išvalyti įrenginių pjovimo mechanizmus, kad jie neliktų aplipę žolės liekanomis, žemėmis, kitokiais nešvarumais.
„Nesvarbu, turite vejos traktorių, vejapjovę, žoliapjovę ar vejos robotą, jų visų pjovimo mechanizmai prieš žiemą turi būti išvalyti ir išplauti. Likę nešvarumai gali sukelti koroziją, kitaip pakenkti įrenginiui, todėl pavasarį gali laukti nemaloni staigmena. Plovimo procesas nėra sudėtingas – galima arba tiesiog išplauti pjovimo mechanizmą tekančiu vandeniu, arba panaudoti daugelyje vejapjovių ir vejos traktorių esančius įmontuotus plovimo antgalius, prie kurių prijungiama žarna su vandeniu, ir peiliams sukantis mechanizmas per keletą minučių išsiplauna. Išplautą įrangą svarbu gerai išdžiovinti prieš sandėliuojant, taip pat apipurkšti aerozoline alyva, kuri apsaugos nuo rūdijimo“, – pataria S. Bairašauskas.
Jei naudojatės benzinine įranga, prieš žiemą būtina ištuštinti degalų baką, nes ilgai nenaudojamas kuras gali sukelti variklio trikdžių ir pavasarį jis gali sunkiai ar visai neužsivesti. Jei to daryti nenorite, rinkitės naudoti „Husqvarna Power 4“ kurą, kuris yra švaresnis ir stabilizuotas, jis sudegdamas išskirią mažiau teršalų, užtikrina ilgesnį variklio tarnavimo laiką. Jei žiemos laikotarpiui paliksite šį kurą bake, galite būti ramūs dėl variklio ir visos kuro sistemos, nes šis kuras apsaugos visas jautrias detales.
Rudenį, po paskutinio vejos pjovimo, kol nešvarumai nenusėdę variklio apačioje, taip pat rekomenduojama seną alyvą pakeisti nauja ir variklį žiemai palikti su švaria.
Akumuliatorinės technikos savininkai sezono pabaigoje turėtų nepamiršti įkrauti akumuliatorių. Per žiemą jie turi būti laikomi šiltoje ir sausoje vietoje – didelis drėgmės kiekis patalpoje, ypač vėsioje, jiems gali pakenti.
Nepasitikintiems savo žiniomis, kaip tinkamai paruošti techniką žiemai, pašnekovas rekomenduoja kreiptis į sodo technikos aptarnavimo specialistus. Tokios patikros metu technika bus ne tik kruopščiai išvalyta, bet ir patikrintas jos veikimas, pakeistos nusidėvėjusios detalės, o esant poreikiui ir sandėliuojama per žiemą.
„Techninė priežiūra optimaliu atveju turėtų būti atliekama kartą per metus. Dažnai žmonės vengia tai daryti, manydami, kad tokios paslaugos brangiai kainuoja, tačiau tai nėra tiesa. Pavyzdžiui, rankinių gaminių techninė apžiūra gali kainuoti 25–30 Eur, vejos robotų „Automower“ – apie 60–100 Eur, vejos traktorių – iki 200–250 Eur. Tuo tarpu gedimų dėl netinkamos priežiūros taisymas gali atsieti kur kas daugiau tiek pinigų, tiek laiko atžvilgiu“, – skaičiuoja S. Bairašauskas.
